Matyt daugelis vyresnių pirmojo asmens šaudyklių mėgėjų, išgirdę šio žaidimo pavadinimą, su nostalgija prisimena bemieges naktis, praleistas bemosikuojant raudonąjį laužtuvą. Žinoma, buvo ir tokių, kurie žaidimo nemėgo, tačiau retas liko visiškai jam abejingas. Viskas prasidėjo dar 1998 m. pabaigoje, kuomet kompiuterinių žaidimų rinkos naujokė "Valve Software" į dienos šviesą išleido savo pirmąjį kūrinį – "Half-Life", padariusį tikrą perversmą tuometiniame žaidimų pasaulyje. "Half-Life" žaidėjams siūlė nepaliaujamą veiksmą ir adrenalino antplūdžius, neįprastus ir sumaniai į žaidimą integruotus galvosūkius, intriguojantį siužetą bei tuo metu pažangias technologijas, leidusias sukurti itin realistišką ir įtraukiantį pasaulį. Visa tai nulėmė, kad žaidimas būtų pripažintas „Metų žaidimu“ daugiau nei 50 įtakingiausių publikacijų bei parduotas daugiau nei 8 milijonų kopijų tiražu visame pasaulyje.

„Labas rytas, ir sveiki atvykę į "Black Mesa"...“

"Half-Life" žaidimas prasideda tuomet, kai jūs, mokslininkas daktaras Gordonas Freemanas, vykstate į slaptos požeminės mokslinių tyrimų komplekso "Black Mesa" centrą, į sektorių „C“, kur vykdomas itin slaptas eksperimentas su neaiškios kilmės kristalu. Pati bazė tiesiog milžiniška, o kelionė į jūsų darbovietę gana ilgoka, tad galite įsitaisyti specialiai tokiems pasivažinėjimams pritaikyto funikulieriaus vagonėlio galinėje sėdynėje ir, skaitydami monitoriaus kampe atsirandančius žaidimo kūrėjų vardus, ramiai laukti kelionės tikslo arba, atvirkščiai - pradėti intensyviai žvalgytis pro vagonėlio langus į aplink šmėžuojančius visokiausius bazėje sukonstruotus mokslo stebuklus bei mojuoti savo kolegoms.

Pagaliau po šiek tiek užtrukusio pasivažinėjimo po bazės "vidurius" vagonėlis sustoja, o malonus įrašytas moters balsas praneša, kad jau laikas išlipti. Priešais jus kelias į Anomalous Materials laboratoriją. Jūs pasisveikinate su jus pasitinkančiu apsaugos darbuotoju ir kuo greičiau žingsniuojate į bandymų salę, kadangi sužinote, jog jūsų ten jau laukia – jūs vėluojate, pone Freemanai. Pakeliui į darbovietę dar spėjate šnektelėti su kolegomis, atsigerti šaldytų gėrimų, susprogdinti mikrobangų krosnelę ar dar kaip kitaip patrukdyti ir taip jau suirzusius bendradarbius dėl būsimo eksperimento. Tik beskubėdami nepamirškite H.E.V. (Hazardous Environment) kostiumo, kuris itin naudingas ir tiesiog būtinas dirbant pavojingoje žmogaus sveikatai aplinkoje. Be jo – daugiau nė žingsnio toliau.

Keliaudami po vingiuotus įvairios aparatūros ir įrengimų prikimštus tyrimų komplekso koridorius bei pasivėžinę liftais atsiduriate eksperimento valdymo kambaryje, kuriame išklausote mokslininkų pastabas ir nurodymus, susijusius su būsimu eksperimentu. Netrukus, dar po keleto žingsnių, Gordonas jau bandymų salėje. Jums kaip asistentui darbas čia nėra labai sudėtingas – nueiti ten, paspausti tą, sugrįžti, pastumti aną... Tačiau nesklandumų, o gal greičiau katastrofos, kaip tikriausiai ir nujautėte, išvengti visgi nepavyksta. Didžiulių sprogimų lydimas atsiveria nebekontroliuojamas portalas į Xen pasaulį, per kurį į "Black Mesa" tyrimų centrą pradeda plūsti įvairaus plauko ateiviai. Portalas spės įtraukti ir jus bei taip trumpam supažindinti su paslaptinga tenykšte flora ir fauna.

Sugrįžus iš anapus vaizdas nebus mielesnis – aplink visur matomos didelės katastrofos pasekmės: nuolaužos, kibirkštys, degėsių kvapas, lavonai ir sužeistieji, aimanos... Stebitės, kaip pats likote gyvas? Nesistebėkite, o verčiau padėkokite H.E.V. kostiumo inžinieriams. Šis pastarųjų šedevras dar ne kartą išgelbės jūsų kailį. Pradėję keliauti po griuvėsiais virtusią darbovietę ir ieškoti šį incidentą išgyvenusių kolegų, susidursite su visame komplekse knibždančiais nežemiškais svečiais. Jie, kaip įprasta šio žanro žaidimuose, nepasirodys draugiški – žudys visus jų kelyje pasipainiojusius žmones. Akivaizdu, kad mokslinių tyrimų bazė virto tikru pragaru, tad dabar būtų pats laikas sprukti lauk į paviršių, papasakoti apie šį incidentą visam pasauliui ir pakviesti pagalbą. Tik neišsigąskite, jūs neliksite vienas - šį tikslą įgyvendinti jums padės ir išlikęs "Black Mesa" personalas.

Su netyčia po ranka pasipainiojusiais ginklais knežindami pabaisas sužinosite, kad minėtą užduotį kažkas atliko už jus – t.y. pakvietė specialiąsias karines pajėgas "iššukuoti" tyrimų kompleksą nuo užplūdusių ateivių bei išgelbėti likusio personalo. Taip, jūrų pėstininkai iš tikrųjų atvyko naikinti didelę grėsmę keliančių nežemiškų padarų, tačiau ir ne tik jų. Vyriausybės įsakymų "Black Mesa" gelbėtojų taikiklyje atsiduria ir katastrofos liudininkai mokslininkai, o tuo pačiu ir jūs. Tad, norint išlikti gyviems, dabar teks kovoti jau su dvejomis priešų pusėmis – ateiviais bei kareiviais. Štai į tokią situaciją "Half-Life" žaidėjus nukels žaidimo kūrėjai. Būkite budrus, daktare Freemanai.

Dabar šiek tiek plačiau pakalbėkime apie žaidime kovojančias puses. Pirmajai pusei priskiriamas mokslinių tyrimų centro personalas (mokslininkai ir apsaugos darbuotojai), siekiantis visais įmanomais būdais pasprukti iš komplekso. Nors šios pusės didžiąją dalį gretų sudaro beginkliai Gordono kolegos, jos negalima laikyti silpniausia - juk jai priskiriamas ir pats žaidimo herojus, sugebantis pridaryti milžiniškų nuostolių tiek ateiviams, tiek kareiviams. Ne veltui pats Freemanas netrukus taps jūrų pėstininkų prioritetiniu taikiniu. Tiesa, kitų mokslininkų negalima laikyti visiškai beverčiais. Kartais būtent tik jų pagalba galėsite tęsti žaidimą. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jūs vos spėjote pasprukti nuo jūrų pėstininkų grupės, tačiau H.E.V. kostiumas informuoja apie kritinę sveikatos būklę. Lyg tyčia aplink vaistinėlių nėra, bet visai netikėtai pirmas sutiktas jūsų kolega suteiks pirmąją medicininę pagalbą. Štai taip. O su apsaugininkais viskas aišku – tai kieti uniformuoti vyrukai, neatsisakantys padėti kovoti su pabaisomis.

Antroji pusė – Xen ateiviai. Nesitikėkite jų gretose sutikti meilių pūkuotų padarėlių, norinčių su jumis linksmai pažaisti. Kaip minėta anksčiau, tai agresyvios pabaisos, tik ir tykančios, kaip čia ką nudėjus ir ramiai suvirškinus. Įdomu ir tai, kad ne visos pabaisų rūšys viena su kita sugyvena. Tai labiau taikoma mažesniems ir ypač dideliu protu nepasižymintiems ateivių atstovams. Taigi, tokias situacijas galima puikiai išnaudoti savo naudai – tiesiog palaukti ir nesikišti į tarpusavy besiskerdžiančių monstrų kovas, o viskam nuprimus beliks tik pribaigti likusius. Su protingesnėmis nežemiškomis būtybėmis viskas daug rimčiau – jei neturite kokio nors galingesnio ginklo, verčiau net nebandykite patraukti jų dėmesio, nes jau po kelių akimirkų būsite pasiųstas Anapilin. Tokiu atveju būsite priversti žaidimą tęsti nuo paskutinio išsisaugojimo taško.

Tolesnis puslapis > Paskutinis puslapis >>